Atrodo, įsijungi tik penkioms minutėms. Pasitikrinti, kaip sekasi tavo miesteliui, gal pasukti vieną „ratuką“ ar užmesti akį, ar jau atsigeneravo energija. O tada… praeina valanda. Arba dvi. Ir štai tu – sėdi ant sofos, visiškai susiliejęs su žaidimu, o tavo vakarienė jau atvėso. Pažįstama?
Mobilieji žaidimai ne juokais įsiurbia. Tai ne šiaip smagi pramoga – tai beveik gyvenimo būdas. Kai kurie iš jų tokie hipnotizuojantys, kad laikas juose tiesiog ištirpsta. Ypač kai prasideda visi tie kasdieniai iššūkiai, apdovanojimų sistemos, lojalumo taškai, lygiai, kuriuos „dar tik vieną“ nori pereit… ir tada dar vieną… ir dar vieną…
Plinko žaidimas – kai sėkmė tampa priklausomybe
Kas galėjo pagalvoti, kad kažkas tokio paprasto – kamuoliuko leidimas per vinukus – gali būti taip velniškai užkabinantis? Plinko žaidimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nesudėtinga mini pramoga. Bet kai pradedi – nebegali sustot. Kodėl?
Pirma, jis žaidžia su tavo galva. Vizualiai viskas atrodo nekenksmingai – spalvos, skambučiai, lengvas laimėjimo pojūtis. Bet svarbiausia – tai nežinomybė. Kur nukris kamuoliukas? Kas tavęs laukia? Ar tai 2 monetos? 100? O gal visai nieko?
Ir nors realios naudos dažnai nėra, tave vis tiek vilioja… Gal šį kartą pasiseks labiau? Gal jau „užčiuopei“ sistemą? Spoileris: neužčiuopei. Bet bandai dar kartą. Ir dar kartą. Taip ir tirpsta vakarai, kol akys rausta nuo ekrano.
Clash of Clans – klasika, kuri nesensta
Šitas žaidimas turi viską: strategiją, bendruomenę, konkurenciją ir labai, labai daug laukimo. Tiesą sakant, galėtum pavadinti jį „laukiu ir spaudžiu“ žaidimu. Statyti? Reikia laukti. Treniruoti karius? Vėl laukti. Surinkti eliksyrą? Teisingai – dar šiek tiek palaukti.
Bet būtent tai ir daro jį pavojingu. Nes per tą laukimą įsitrauki vis labiau – tikrini kas pusvalandį, ar jau baigėsi. Bendrauji su klanu. Dalyvauji kare. Gini savo bazę, o tada pyksti, nes kažkas tave sugriauna naktį. Ir tada – viskas iš naujo.
Beje, jei žaidei bent metus – sveikinu. Tu oficialiai įklimpai. Ištrinti šį žaidimą tampa beveik tokia pat didelė drama kaip išsiskyrimas su ilgalaikiu partneriu. Nes juk tiek visko kartu išgyvenot…
Candy Crush – saldi priklausomybė
Nežinau kaip tau, bet man šitas žaidimas vis dar „užsikuria“ net ir po ilgos pertraukos. Atrodo, kas čia – suderink tris spalvas? Bet kai pamatai tuos spalvotus saldainius, spragtelėjimus, sprogimus, ir ypač tuos „combo“, kažkas galvoje tiesiog įsijungia.
Ir štai tu jau 363 lygyje, kuriame 38 bandymas pagaliau atneša sėkmę, o tu jautiesi kaip laimėjęs loteriją. Na, ne piniginę, bet vis tiek. Laiko sąnaudos – kosminės. Bet ar gailiesi? Tik tada, kai supranti, kad galėjai per tą laiką išmokti ispaniškai.
Bet ar tai sustabdo? Ne. Tu spaudi „retry“.
O dar jei pasijungi prie Facebook paskyros ir matai draugus, kurie yra 800-tame lygyje… Kažkas viduje sako: „o gal ir aš tiek galiu?“ Ir viskas. Kablys įkaltas.
Kartais pagalvoji – kodėl šie žaidimai taip veikia? Atsakymas paprastas: jie sukurti tam, kad tave laikytų kuo ilgiau. Ne šiaip sau ilgiau – bet iki tol, kol baterija mirs. Arba kol tave kas nors pažadins iš žaidiminės transo būsenos.
Ir čia Plinko žaidimas – kaip tas neaiškus, bet neatsispiriamas užkandis. Gal ir žinai, kad neturi maistinės vertės, bet… niekaip negali sustot. Nes gal dar vienas kamuoliukas, gal dar vienas laimėjimas, gal… gal…
Galiausiai, galbūt svarbiausias klausimas ne kiek laiko tu praleidi šiuose žaidimuose. O kodėl tu ten vis grįžti. Ir ką jie tau duoda, kai pasaulis aplink tiek daug triukšmo? Atsakymų gali būti daug. Bet vienas jų – tai paprasčiausias pabėgimas. Ir tam kartais net nereikia didelės prasmės.